Ar Lietuvai reikia išskirtinės kokybės lietuviškų daržovių?

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kelmės rajono biuro kliento Algimanto Vaupšo daržininkystės ūkyje auginamos ir perdirbamos išskirtinės kokybės daržovės. Kiekvieną dieną čia verda darbas, kurį styguojant tenka nuolat patirtį derinti su iššūkiais, rinkos sąlygomis, ieškant racionaliausių sprendimų.

Algimanto Vaupšo daržininkystės ūkis įkurtas Dvarčiaus kaime, Smilgevičių dvaro vietoje, menančioje daugiau nei 100 m. istoriją. Ūkio šeimininkas ir čia dirbantys žmonės jau 27 m. rašo savo istoriją. Iš žemės ūkio bendrovės įsigytuose dvarui priklaususiuose ir naujuose pastatuose įrengtos daržovių saugyklos, gamybiniai daržovių perdirbimo cechai ir ūkio biuras. Aplink apie 30 km spinduliu driekiasi ūkio laukai, užimantys 1000 hektarų.

Po truputį supirkęs visą žemės ūkio bendrovę, kurioje dirbo inžinieriumi mechaniku, kurį laiką pardavinėjęs ir vežęs į užsienį iš kitų augintojų supirktas daržoves, A. Vaupšas nusprendė pats jas auginti. „Pradėjau auginti kelis hektarus kopūstų ir šiek tiek morkų. Vėliau jau bulves, burokėlius. Nes kopūstai vienais metais eina, o kitais ne. Kai yra daug šakų – geriau. Pavyzdžiui rauginti kopūstai ir agurkai geriau eina žiemą, vasarą – mažiau. Visą vasarą traukia burokėliai. Kai jų reikia, cechai jungiasi. Padeda vieni kitiems“, – pasakoja Algimantas.

Ūkyje auginami agurkai, bulvės, burokėliai, cukinijos, griežčiai, juodieji ridikai, kmynai. Darbai nesustoja ir žiemą – dažniausiai į „Maximos“ ir „Norfos“ tinklus ruošiamos perdirbtos daržovės: skustos bulvės, virti burokėliai, rauginti agurkai, rauginti kopūstai, fasuoti krienai. Produkcija parduodama ne tik Lietuvoje. Ji vežama į Latviją, Estiją ir kitas užsienio šalis.

Nors daržovės auginamos beveik tris dešimtmečius, vis dar bandomos naujos veislės. Ūkininkas pasakoja, kad kiekvienai daržovei keliami saviti reikalavimai. Štai bulvės turi būti vienodos spalvos. Lietuvoje paklausiausios „Gala“ ir „Vineta“.

Kopūstų sodinama net 22 rūšių. Kiekvieną mėnesį raugiama kita rūšis. Nes nenorint pilti cukraus, turi saldumas atsirasti. Pas kai kuriuos jis atsiranda tik pavasarį, o rudenį bus neskanūs.

Daržovės auginamos pagal išskirtinės kokybės produkcijai keliamus reikalavimus. Pasak Algimanto, jos – „pusiau ekologiškos, skaičiuojamos trąšos,  niekas neviršijama. Atliekami tyrimai, tikrinama, konsultuojamasi“.

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kelmės rajono biuro augalininkystės konsultantas Juozas Zaturskas su A. Vaupšu bendradarbiauja jau 16 metų. Ūkininkas sako, kad bendraudamas su konsultantu tariasi net pasiginčija, tik niekada nenusivylė jam teikiamomis paslaugomis. Tręšimas pagal parengtą planą, ūkiui reikalingų žurnalų pildymas, konsultacijos  – paslaugos, kuriomis ūkininkas kasmet naudojasi. Konsultantas prisimena, kad per tą laikotarpį būta įvairių situacijų, kai reikėjo greitų sprendimų, kuriuos lėmė gamtinės sąlygos. Išskirtinės produkcijos ūkiuose viskas sudėtingiau, nes reikalavimai produkcijai tikrai dideli. Jau kovą sės abu vėl atidžiai pagal tręšimo planą sužiūrėti kiekvieno lauko tręšimo niuansų.

Apie rinką ir kainas

Ūkininkauti pradėta nuo kelių hektarų, dabar jų apie 1000. Daržovėmis užsodinta 200 ha, o kiti –grūdiniais augalais dėl sėjomainos. „Dabar visas daržoves reikės sėti po grūdų. Per 3–4 m. mano pasėliai pasikeisdavo. Auginau vien kviečius, dabar reikės kažką dar. Pernai pabandėme rapsus. Jie mums yra didžiausia piktžolė. Jei prieš 10 m. buvo rapsai ir pasodinau kopūstus, sočiai rapsų pridygsta. Chemijos jokios, reikia ravėti, o ravėtojų jau nėra. Tiesa, dar lubinus auginame sėjomainai. Lenkai ledus gamina iš mūsų lubinų“, – sėjomainos niuansus komentuoja ūkininkas.

Algimantas sako, kad rinka nenusistovės niekada. „Štai pavasarį už toną grūdų siūlė 400, o šiuo metu 250 eurų. Dabar trąšos kainuoja tiek, kad turiu parduoti 6 t grūdų, kad išeitų ant nulio. Net yra mintis nesėti grūdų, gal laikyti pūdymus. Kam atiduoti trąšoms 400 ar 500 eurų hektarui. Kas antrus metus pūdymą paliksi, o daržovės tegul eina kaip ėjo. Jei taip bus su grūdais, vienais metais pasėsi, o kitais paliksi pūdymą“, – svarsto ūkininkas.

Pasak Algimanto, daržovių kainos nepakelsi, prekybos centrai nebe priims, veš iš Lenkijos. Paanalizavus kainas, galima daryti išvadas. Juodi ridikai reklamuojami už 3,50, ūkis tinklams parduoda po 80 ct už kilogramą. Kopūstus parduoda po 40 ct, o parduotuvių lentynose jų kilogramas – 90 ct, burokėliai iš ūkio išvežami už 30 ct, parduotuvėse jų kaina 80 ct už kilogramą. 

Didelių išlaidų reikalauja ir laistymas. Mokama už gręžinio vandenį, teks mokėti ir už tvenkinio. Pačiam reikia įsigyti įrangą, kainuojančią 6000 eurų, kad žinotum, kiek sunaudojai vandens ir kiek reikia sumokėti.

„Jei nieko nedirbtum, būtų ramu. Dabar tiek tikrintojų, teikiančių reikalavimus ir nurodymus. Atrodo, kad niekam nereikalinga lietuviška produkcija. Pirkėjui svarbi nuolaida, pirks lenkišką, jei ji pigesnė“, – sako Algimantas, pripažinęs, kad į ūkį atvyksta kasdieną. Darbų daug. Nors dalį jų atlieka mašinos, Algimantas yra darbdavys 70-čiai ūkyje nuolat pagal darbo sutartis besidarbuojančių įvairių tautybių žmonių. Kiekvienas darbuotojas žino savo darbą. Jiems mokama alga, sudarytos geros darbo sąlygos.

Nors kartais užplūsta pesimistinės nuotaikos, ūkis toliau modernizuojamas naudojantis ES parama, perkama nauja technika, įranga. Agroverslo mokosi Algimanto sūnus Adomas, kuris vasaromis dirba – tai ūkvedį, tai vadybininką pavaduoja. Tėvas neslepia – tikisi, kad jis perims ūkį.

Erika Mankutė